- gėrikas
- gėrìkas, -ė smob. (2) J gėrėjas; girtuoklis: Meisteris viršum jo (draugo) galvos muša alvutėmis su gėrikais P.Cvir. Menkas iš manęs gėrìkas Plš. Prastas tu gėrìkas, kad pasgėrei Mrc. Gavo marčią gėrìkę (norinčią išgerti) Brt. Pieno gėrikas rš. Starkuos tai du pusėtini gėrìkai yra Gs. Gėrìkų yra, o stotkų maža Pc. Tėvas buvo žmogus protingas, ne gėrìkas Žal. ^ Tai bėda – pirk šnapšę ir da gėrikùs samdyk Grg.
Dictionary of the Lithuanian Language.